Emilis iš Lionebergos

Astrid Lindgren „Emilis iš Lionebergos“

Emilis iš Lionebergos – taip vadinosi berniukas, gyvenęs Lionebergoje. Jis buvo išdykęs, neklaužada vaikas, nors atrodė meilutis, pažiūrėti visai dailus, taigi buvo galima pagalvoti, kad jis lyg angelėlis. Bet taip tik atrodė…

Penkerių Emilis – stiprus kaip jautis, smalsus, užsispyręs ir, regis, visada pasiruošęs kokiai nors išdaigai. Vieną dieną jis „tik“ sykį įgnybo Idai ir paliejo grietinėlę, paskui vaikė katę aplink vištidę, galiausiai įkišo galvą į sriubos vazą, tad teko važiuoti pas gydytoją, kad ištrauktų.

Emilis gyveno Kathultos viensėdyje, Lionebergos kaime, Smolande. Ir kalbėjo jis smolandiškai, nes kurgi dėsis. Juk visi taip kalba Smolande. Kai imdavo ieškoti mylimos kepurės, nesakydavo „Kur mano kepurė?“, o klausdavo „Kur mano kepuršė?“ O toji jo kepuršė buvo su juodu snapeliu ir mėlynu bumbulu viršuje, visai bjauri. Ją nupirkęs tėtis, kai sykį važiavo į miestą. Emilis labai mylėjo kepurėlę ir, eidamas vakare gulti, sakydavo: „Kur mano kepuršė?“ Mamai nepatiko, kad vaikas eina gulti su kepure, norėdavo padėti ją priemenėje ant lentynos, bet tada Emilis imdavo taip rėkti, kad visas Lionebergos kaimas girdėdavo: „Aš noriu savo kepuršės!“

Lionebergoje su Emiliu niekada nebūna nuobodu. Čia net ir paprasčiausia diena gali virsti nuotykiu, o mažas berniukas – didžiausiu viso kaimo rūpesčiu.

Kas nutiks Emilį ištikus kitam nuotykiui? Ir kodėl jo kepuršė bus tokia svarbi?

„Emilis iš Lionebergos“ – dar vienas Astridos Lindgren literatūrinis šedevras, pelnęs pripažinimą visame pasaulyje. Knyga iliustruota nepakartojamomis Bjorno Bergo iliustracijomis.